Valdorfo mokyklose kiekvienas mokinys kartą ar du per mokslo metus susitinka su mokytojais ir tėvais bendrame pokalbyje.

Mūsų mokykloje pažymiais vertinima tik nuo 9 klasės. Tad 1 – 8 klasių mokinių pusmečio pokalbių metu aptariami vaiko atskirų dalykų pasiekimai, aptariamos spragos, numatomi žingsniai, kaip tas spragas būtų galima taisyti. Gimnazijinėse klasėse (9-12 kl.) pusmečio pokalbiai – tai susitarimų tarp mokytojo, mokinio ir tėvų susitikimas. Ko reikia norint sėkmingai baigti mokyklą ir išlaikyti egzaminus? Ar pakanka tik gero mokytojo? O gal svarbiausia – mokinio gabumai? Ar gali tėvai prisidėti prie savo vaikų sėkmės?

Vienas iš pagrindinių šių pokalbių tikslų – vienoje erdvėje sukurti ypatingą bendrystę, apjungti vaiką, mokytojus ir tėvus į vieną ratą.

Pusmečio pokalbiai naudingi visiems:

• mokytojai, jau pusmetį stebėję vaiką, gali įvardinti jo stipriąsias ir silpnąsias puses, taip pat sužino, koks vaikas grįžta į namus iš mokyklos, kaip jam sekasi atlikti namų darbus, kiek laiko trunka namų darbų darymas, koks užimtumas.
• vaikai mokosi sąmoningai pažvelgti į save, suvokti ir įvardinti savo vietą klasėje, įvardija, kas geriau sekasi, kur turėtų pasistengti, ko išmoko.
• tėveliai pokalbių metu gali klausti iškilusius klausimus, o jų įžvalgos apie mokinio pažangą, jo gebėjimus, įpročius ir kasdienę rutiną bei nuotaikas, padeda mokytojui labiau pažinti vaiką ir jo šeimą.

Žemiau – mūsų mokyklos mokytojų mintys, kuo šie pokalbiai yra svarbūs.

DOVANA VAIKUI
„Tai laikas, skirtas vaikui, tarsi dovana – valanda tik jam vienam.
Pokalbio metu sukuriame atmosferą, kurioje norisi būti atviru. Vaikas skatinamas reflektuoti – įvertinti pats save. Klausimai užduodami taip, kad vaikas jaustųsi esąs proaktyvus savo kelio mokykloje dalyvis.
Prašome, kad vaikai ir tėvai siūlytų veiklas, pagalvotų, ką klasėje ar mokykloje būtų galima pakeisti. Kalbamės apie mokinio savijautą, jo santykius su klasės draugais.
Atariami vaiko pasiekimai, pabrėžiant, kad kiekvienas mūsų turi iššūkių ir būtent jų įveikimas suteiks daug džiaugsmo ir pasitikėjimo savimi.“
Antrokų mokytoja Natalija Pečiulionienė

DĖL VAIKO GEROVĖS
„Pusmečio pokalbiai – tai metų įvykis, kada susitinka mokytojai, tėvai ir vaikas. Tai laikas, kai tėvai ir mokytojai atsigręžia į vaiką, apgaubia jį dideliu dėmesiu.
Užmezgamas artimesnis santykis su šeima ir mokytojais.
Visada metų pokalbiuose tėvai ir mokytojai susitinka dėl vaiko ir jo gerovės.“
Septintokų mokytoja Jurgita Zokaitytė

STIPRI TRINARYSTĖ
„Tai nepaprastai stiprus ir naudingas įrankis, padedantis pačiam mokiniui pamatyti save ir ieškoti būdų tobulėti.
Čia stipriai reiškiasi trinarystės jėgos. Jaukioje aplinkoje susitinka trys jungtys: mokinys – tėvai, mokinys – mokytojai ir mokytojai – tėvai. Jame galima stebėti mokinio santykį su mokytojais, tėvais, geriau jį pažinti, suprasti. Gyvame pokalbyje galima vaiką apžvelgti visapusiškai, ne tik jo žinias, bet ir jausmus bei valios jėgas.“
Penktokų mokytoja Rima Šniraitė

VEIKSMŲ PLANO SUDARYMAS
„Gimnazijinėse klasėse pusmetinio pokalbio metu akcentuojami tikslai, stiprybės, padedančios jų pasiekti. Taip pat įvardijami sunkumai ir sudaromas veiksmų planas mokiniui, aptariama tėvų pagalba ir mokymo strategijos.„
Dešimtokų mokytoja Inga Žiupkienė Rudžionė

SITUACIJŲ PAMATYMAS KITU KAMPU
„Pokalbiai reikalingi ir naudingi tiek tėveliams, tiek mokiniams, tiek mokytojams. Kartais pokalbių metu paaiškėja, kad kai kurias situacijas vienaip mato vaikai, kitaip mato mokytojai.“
Ketvirtokų mokytoja Jurgita Bujanauskienė

VAIKO PAMATYMAS KITU KAMPU
„Man pusmečio pokalbiai – tai vaiko „pamatymas“, susitikimas su juo. Dažnai po pokalbio aiškiau pamatau vaiko situaciją.
Mokytojui svarbu žinoti, kuo gyvena vaikas už „pamokos ribų“: ar tai būtų situacija šeimoje, ar santykiai su klasės draugais. Tai įneša aiškumo, neretai paaiškina vaiko elgesį, mokymosi sunkumus. Per pokalbį mokytojas išsako savo matymą, tėvai – savo lūkesčius. Vaikas pajaučia, kad šis susitikimas dėl jo ir apie jį, kad jis rūpi suaugusiems.“
Vokiečių k. mokytoja Aušra Norvaišienė

Mokyklos tradicija: ADVENTO SODELIAI 

Savuosiuose ir nesavuosiuose triukšmuose, rūpesčiuose, skubėjimuose lapkričio pabaigoje vėl priėjome vieną ryškų metų slenkstį, pilną paslaptingumo, abejonių, dažnai ir įvairiausių išorinių bei vidinių išbandymų, paliečiančių mūsų širdis – Adventą. Adventu prasideda ir kažkas naujo (lot. adventus – „atėjimas, pradžia“). Šis laikotarpis – tai žmonių fizinio bei dvasinio apsivalymo, stebuklingos ramybės, taikos ir susitaikymo metas, kai nevalia nieko skriausti, o priešingai – atrasti save ir pastebėti šalia savęs esantįjį.

Adventas – tai: 

1) krikščioniškoje tradicijoje susijęs su Jėzaus Kristaus užgimimo laukimu ir mūsų širdžių paruošimu šiam užgimimui mūsų širdyse. Kristaus gimimo ŠVIESA įveikia mumyse bei aplinkoje tvyrančią tamsą; taip pat susijęs su antruoju Kristaus atėjimo laukimu; 

2) tautosakoje taip pat pažymima, kad mūsų protėviams (iki krikščionybės) buvo būdingas ritualinis susilaikymas, kai pagausėja įvairiausių draudimų, apribojančių net žmogaus ūkinę veiklą, kasdienius darbus, atsisakoma pasilinksminimų (atsiranda laiko piršlyboms!), kai buvo laukiama ant Elnio Devyniaragio ragų grįžtančios Saulės, kai grįžtanti Saulė įveikia tamsą;

3) kitose kultūrose šis laikotarpis yra ypatingas. Tad tai metas įžiebti šviesą savo ir kito sieloje!

Pirmomis gruodžio mūsų mokykloje dienomis vyko klasių Advento sodeliai. Advento sodelis – tai spiralės forma išdėliotas visžalis takas. Spiralė – tai labai senas ir daugelyje kultūrų paplitęs simbolis, giminingas ratui, simbolizuojantis žmogaus perėjimą iš seno į naują. Ratas ar apskritimas – amžinumo, vienybės simbolis. Visžalės šakos (eglės ar pušies) simbolizuoja nesibaigiantį amžinąjį žmogaus gyvenimą.

Spiralės centre mokytoja uždega žvakę, nuo kurios liepsnos spirale atkeliavęs kiekvienas klasės vaikutis užsidega savo žvakelę. Bičių vaško žvakių liepsna – pati ryškiausia, šviesiausia ir jaukiausia iš visų rūšių žvakių, o taip pat valančios orą, sugeriančios blogus kvapus, taigi, ir valančios aplinką nuo neigiamų emocijų. O plačiąja prasme, žvakės simbolizuoja šviesą ir tikėjimą, kartu tai yra ir žmogaus simbolis. Į obuolį įspausta ir Advento kelyje uždegta žvakė simbolizuoja šviesos pergalę prieš tamsą – blogį, mirtį.

Kol visi vaikai uždega savąją žvakę ir ją pastato sodelyje, visi susirinkę dainuoja:

„Vaikelis eina per tamsą
tyliai tyliai…
Ir uždega mažą žvakelę nakty
šviesiai šviesiai…
Niekad pasaulis neaptems,
jei vaikas žvakelę
ant tako uždegs…“

Užsidegę savąsias žvakeles ir eidami per kasdienybę, gyvenimą šia Advento šviesa pasidaliname su šeima, draugais ir pasauliu.

Tekstą parengė pirmokų mokytoja Rima. Nuotrauka: mamos Mildos.

Visą naujienlaiškį skaitykite čia. 

Jaunieji Kauno ambasadoriai leidžiasi į kelionę į Estijon: Kalėdų dvasia ir dviejų mokyklų draugystė

Mūsų mokyklos šeštokai neseniai grįžo iš kelionės į Tartu Valdorfo gimnaziją Estijoje. Kelionė buvo daugiau nei tiesiog turistinė išvyka – ji tapo tarptautiniu tiltu, kuris jungė Kauno ir Tartu mokinius Kalėdų dvasioje.

Kelionės tikslas buvo susipažinti su Tartu Valdrofo gimanzojos šeštokais ir išmokti apie Estijos bei Lietuvos kalėdinius papročius ir patiekalus. Ši nuotykių pilna kelionė ne tik ugdė empatiją ir bendruomeniškumą, bet ir įkvepė mokinius kurti savo Kalėdų stebuklus.

Grįžę į Kauną, Šeštokai dalinosi savo įspūdžiais:

„Mes sužinojome įdomių faktų apie Kauną ir Tartu! Išmokome, kad kiekvienas miestas yra su savo paslaptimis ir nuotykiais.”

„Mes gaminome kalėdinius patiekalsu, daug kalbėjome, paskui žaidėme ir dainavome”

Kelionėje mokiniai mokėsi ne tik bendrauti, bet ir nacionalinių kalėdinių dainų bei šokių. Muzika ir žaidimai tapo bendravimo kalba, kurią suprato visi.

„Mokėmės kalėdinių dainų ir šokių, žaidėme žaidimus. Muzika ir žaidimai yra kalbos, kurias visi suprantame!”

Tokiose kelionėse kiekvienas mokinys tampa mažu Kalėdinės dvasios kūrėju. Kelionėje mokinius lydėjo lydėjo ne tik mokytojos, bet ir mūsų mokykloje viešinti savanorė iš Italijos Giulia Gavinelli, kuri pasidalijo įspūdžiais ir nuotraukomis iš kelionės.

Šis projektas yra Kauno savivaldybės „Jaunųjų Kauno ambasadorių programos“ dalis. Mokykla didžiuojasi, kad jos mokiniai ne tik ugdo pasaulėžiūrą, bet ir garsina mokyklos bei Kauno vardą užsienyje.

Džiaugiamės, kad jaunieji Kauno ambasadoriai ne tik tyrinėja pasaulį, bet ir prisideda prie tarptautinės draugystės bei kultūrinių mainų. Su nekantrumu laukiame pavasarį atvykstant šeštokų iš Tartu į mūsų mokyklą.

Lapkričio 22 dieną (trečiadienį) 18:30 kviečiame jus į visuotinį bendruomenės susirinkimą.

Numatoma susirinkimo darbotvarkė: 

• 2023 m. brandos egzaminų rezultatai ir kiti pasiekimų patikrinimai;
• 2023-2024 m. m. mokyklos ugdymo plano ypatumai:
• projektinės veiklos ir moksleivių mainų programos;
• ugdymo kokybės gerinimas;
• gyvenimo įgūdžių programos įgyvendinimas;
• Aktualijos ūkio ir finansų srityse;
• Darbo grupių ir Tėvų kolegijos prisistatymas;
• Tėvų atstovo į mokyklos Tarybą rinkimai;

Visus labai kviečiame!

KAUNO VALDORFO MOKYKLOS KALĖDINĖ MUGĖ ATVIRA VISIEMS!

Gruodžio 2 d., 13 val. mugės atidarymas.

Originalių rankų darbo Kalėdinių dovanų ieškoti kviečiame Kauno Valdorfo mokyklos mugėje. Mugė atvira visiems norintiems apsilankyti! Laukiame Jūsų Šiaurės pr. 57. 

Mokyklos bendruomenės nariai ir svečiai pasiūlys savo gamintų skanėstų, naminės duonos, rankdarbių iš tekstilės bei mezginių, juvelyrikos, kalėdinių dekoracijų, paslaugų ir prekių dovanų kuponų, terapinių užsiėmimų, molio ir medžio dirbinių, atvirukų, kalendorių, hidrolatų, natūralių muilų, arbatų ir kitų su meile sukurtų ir pagamintų dovanų.  

Valgyklos erdvėje šeštokai atvers kavinę, tad neišėję iš mokyklos galėsite skaniai pavalgyti ir atsigerti! 

Mugėje veiks Kalėdinė fotoatljė su žibančia egle, mandalų piešimo salonėlis, apyrankių vijimo burtukėmis dirbtuvės, naminio fermentinio sūrio ir rikotos gamybos demonstravimo cehas 😊. 

Išeisite nešini gražiomis dovanomis ir patyrę malonių įspūdžių 😊

Jei turite klausimų  –  rašykite mums [email protected]

Šv. Martyno diena švenčiama lapkričio 11 d. Dar ją vadiname Žibintų švente. Tai laikas tarp Mykolinių ir Advento. Ji tarsi paremia – padeda žmogui šiame tamsiame laikotarpyje, kai naktis darosi vis ilgesnė. Nukrenta lapai, o Žemė tarsi į save įkvepia gyvybines jėgas.

ŠV. MARTYNAS TŪRIETIS – IV a. Italijoje gyvenęs vyskupas, pasižymėjęs gailestingumo darbais, ypač neturtėlių šalpa.

Jau pats Martyno vardas reiškia Martem tenens ,,Marsą laimintis‘‘, tai yra laimintis karą prieš ydas ir nuodėmes. Martynas  –  tai mažasis Marsas, senovės romėnų karo dievas: taip jį pavadino tėvas, buvęs Romos imperijos kariuomenės karininkas, norėdamas pagerbti savo profesiją. Taip pat Martynas aiškinamas kaip ,,kurstantis‘‘, ,,iššaukiantis‘‘ arba ,,valdantis‘‘, nes savo šventumo nuopelnu Martynas sukurstė velnio pavydą, iššaukė Dievo gailestingumą ir t.t. Taip apie šv. Martyną rašoma Jokūbo Voraginiečio ,,Aukso legendoje‘‘.

Šv. Martynas gimė Aukštojoje Panonijoje (dabartinėje Vengrijoje), romėnų karininko šeimoje, buvo išauklėtas Paduvoje ir įstojo į Romos imperijos kavaleriją. Legendoje sakoma, kad vos penkiolika metų perkopęs Martynas, didžiuodamasis savo spindinčia imperatoriškosios gvardijos uniforma, jojo žirgu pro Amjeno miesto vartus, jo raudoną apsiaustą plaikstė atšiaurus žiemos vėjas ir pamatė vargšą, kuris buvo visiškai nuogas. Kadangi niekas nedavė jam išmaldos, Martynas suprato, kad jam palikta pasirūpinti šiuo žmogumi. Išsitraukęs kardą jis perrėžė savo apsiaustą, kurio jam vienam buvo per daug ir, dalį atidavęs vargšui, likusia apsisiautė pats. Kitą naktį  jis išvydo Kristų, apsigobusį ta pačia apsiausto dalimi, kuria buvo pridengęs vargšą, ir išgirdo sakantį jį supantiems angelams: „Martynas, vis dar katechumenas, šiuo apdaru mane apsiautė.“ Po šio įvykio Martynas apsikrikštijo. Legenda pasakoja, kad  po šio gailestingumo gesto neįprastai atšilo oras  ir taip ėmė kartotis kasmet. Tas metas buvo pavadintas šv. Martyno vasara…

339 m. palikęs kariuomenę jis tapo šv. Hiliaro, Puatjė vyskupo, mokiniu. Kurį laiką gyveno kaip atsiskyrėlis. 360 m. įkūrė vienuolių eremitų bendruomenę Ligužė vietovėje – pirmąjį vienuolyną Vakarų pasaulyje. Legendoje pasakojama, kad per šį šventą žmogų atsitiko ne vienas stebuklas, kuriuos matę žmonės atsivertė į tikėjimą. Jam pakluso visa negyvoji gamta (ugnis ir vanduo), visa augmenija ir daugel sykių visa gyvūnija. Legendoje rašoma, kad šventasis Martynas buvo labai nusižeminęs, kilnus, teisingas, pakantus, nuolatos meldėsi, labai griežtas sau, atjautus prasikaltusiems ir gailestingas vargšams, buvo galingas išvarydamas demonus, turėjo nepaprastą įžvalgą.

Mūsų lietuviškajame (baltiškajame) tradiciniame kalendoriuje – tai paskutinė rudens šventė – Baltojo oželio diena. Ši diena buvo paskutinių rudens atsiskaitymų, skolų, mokesčių sumokėjimo terminas. Senovėje šią dieną kaime  atsiskaitydavo  su kalviu, malūnininku, išrinkdavo kaimo vyresniuosius, ginčų teisėjus.

Sako, kad Žemaitijoje per šv.Martyną kiekvienuose namuose valgydavo keptą žąsį ir iš jos krūtinkaulio burdavo. Jeigu kaulas iš pradžių persišviečia grynas, baltas, o į galą nešvarus, tai žiemos pradžia bus šalta, o pabaiga nešalta ir atvirkščiai, jei prie galo grynai persišviečia, tada reikia laukti, kad ir žiemos pabaiga bus šalta. Seniau kaimo žmonės iš šv.Martyno dienos orų spręsdavo, koks oras būsiąs per Kalėdas: ,,Jei Martynas su ledu, tai Kalėdos su bradu, jei Martynas su bradu, tai Kalėdos su ledu”; ,,Martyns ant ledo, Kalėdos ant vandenio”. Tarta, jeigu lapkričio 11 -ąją giedra, tai būsianti labai šalta žiema. Yra ir ne tokių linksmų spėliojimų…

Parengė mokytoja Rima.