Šv. Martyno diena švenčiama lapkričio 11 d. Dar ją vadiname Žibintų švente. Tai laikas tarp Mykolinių ir Advento. Ji tarsi paremia – padeda žmogui šiame tamsiame laikotarpyje, kai naktis darosi vis ilgesnė. Nukrenta lapai, o Žemė tarsi į save įkvepia gyvybines jėgas.
ŠV. MARTYNAS TŪRIETIS – IV a. Italijoje gyvenęs vyskupas, pasižymėjęs gailestingumo darbais, ypač neturtėlių šalpa.
Jau pats Martyno vardas reiškia Martem tenens ,,Marsą laimintis‘‘, tai yra laimintis karą prieš ydas ir nuodėmes. Martynas – tai mažasis Marsas, senovės romėnų karo dievas: taip jį pavadino tėvas, buvęs Romos imperijos kariuomenės karininkas, norėdamas pagerbti savo profesiją. Taip pat Martynas aiškinamas kaip ,,kurstantis‘‘, ,,iššaukiantis‘‘ arba ,,valdantis‘‘, nes savo šventumo nuopelnu Martynas sukurstė velnio pavydą, iššaukė Dievo gailestingumą ir t.t. Taip apie šv. Martyną rašoma Jokūbo Voraginiečio ,,Aukso legendoje‘‘.
Šv. Martynas gimė Aukštojoje Panonijoje (dabartinėje Vengrijoje), romėnų karininko šeimoje, buvo išauklėtas Paduvoje ir įstojo į Romos imperijos kavaleriją. Legendoje sakoma, kad vos penkiolika metų perkopęs Martynas, didžiuodamasis savo spindinčia imperatoriškosios gvardijos uniforma, jojo žirgu pro Amjeno miesto vartus, jo raudoną apsiaustą plaikstė atšiaurus žiemos vėjas ir pamatė vargšą, kuris buvo visiškai nuogas. Kadangi niekas nedavė jam išmaldos, Martynas suprato, kad jam palikta pasirūpinti šiuo žmogumi. Išsitraukęs kardą jis perrėžė savo apsiaustą, kurio jam vienam buvo per daug ir, dalį atidavęs vargšui, likusia apsisiautė pats. Kitą naktį jis išvydo Kristų, apsigobusį ta pačia apsiausto dalimi, kuria buvo pridengęs vargšą, ir išgirdo sakantį jį supantiems angelams: „Martynas, vis dar katechumenas, šiuo apdaru mane apsiautė.“ Po šio įvykio Martynas apsikrikštijo. Legenda pasakoja, kad po šio gailestingumo gesto neįprastai atšilo oras ir taip ėmė kartotis kasmet. Tas metas buvo pavadintas šv. Martyno vasara…
339 m. palikęs kariuomenę jis tapo šv. Hiliaro, Puatjė vyskupo, mokiniu. Kurį laiką gyveno kaip atsiskyrėlis. 360 m. įkūrė vienuolių eremitų bendruomenę Ligužė vietovėje – pirmąjį vienuolyną Vakarų pasaulyje. Legendoje pasakojama, kad per šį šventą žmogų atsitiko ne vienas stebuklas, kuriuos matę žmonės atsivertė į tikėjimą. Jam pakluso visa negyvoji gamta (ugnis ir vanduo), visa augmenija ir daugel sykių visa gyvūnija. Legendoje rašoma, kad šventasis Martynas buvo labai nusižeminęs, kilnus, teisingas, pakantus, nuolatos meldėsi, labai griežtas sau, atjautus prasikaltusiems ir gailestingas vargšams, buvo galingas išvarydamas demonus, turėjo nepaprastą įžvalgą.
Mūsų lietuviškajame (baltiškajame) tradiciniame kalendoriuje – tai paskutinė rudens šventė – Baltojo oželio diena. Ši diena buvo paskutinių rudens atsiskaitymų, skolų, mokesčių sumokėjimo terminas. Senovėje šią dieną kaime atsiskaitydavo su kalviu, malūnininku, išrinkdavo kaimo vyresniuosius, ginčų teisėjus.
Sako, kad Žemaitijoje per šv.Martyną kiekvienuose namuose valgydavo keptą žąsį ir iš jos krūtinkaulio burdavo. Jeigu kaulas iš pradžių persišviečia grynas, baltas, o į galą nešvarus, tai žiemos pradžia bus šalta, o pabaiga nešalta ir atvirkščiai, jei prie galo grynai persišviečia, tada reikia laukti, kad ir žiemos pabaiga bus šalta. Seniau kaimo žmonės iš šv.Martyno dienos orų spręsdavo, koks oras būsiąs per Kalėdas: ,,Jei Martynas su ledu, tai Kalėdos su bradu, jei Martynas su bradu, tai Kalėdos su ledu”; ,,Martyns ant ledo, Kalėdos ant vandenio”. Tarta, jeigu lapkričio 11 -ąją giedra, tai būsianti labai šalta žiema. Yra ir ne tokių linksmų spėliojimų…
Parengė mokytoja Rima.