Mūsų mokyklos gyvenime vyksta ypatingas laikas, kai mokytojas, mokinys ir tėvai susėda ratu ramiam, giliam pokalbiui. Vertinamasis pokalbis – tai ne egzaminas ir ne rezultatų ataskaita. Tai stabtelėjimas kelyje, skirtas pamatyti vaiką ne tik per pažymių ar atliktų užduočių prizmę, bet kaip visumą: jo jausmus, valią, pastangas ir besiformuojantį santykį su pasauliu.
Mokiniui šis susitikimas yra itin vertingas. Tai akimirka, kai jis pajunta, kad jo ugdymas nėra tik jo vieno reikalas – jis šalia pamato palaikančią bendruomenę. Tai laikas, kai stiprinamas pasitikėjimas savimi, mokomasi įsivardinti savo stiprybes ir ramiai priimti iššūkius, žinant, kad šalia yra suaugusieji, pasirengę ištiesti ranką. Ką apie pusmečio pokalbius mano patys mokiniai., paklausėme gimnazijinių klasių mokinių.
Pirmieji prisiminimai: nuo baimės šešėlio iki šviesos
Žvelgiant į mūsų gimnazistų prisiminimus, pirmieji pokalbiai pradinėse klasėse dažnai buvo lydimi nedidelio virpulio: „labai jaudinausi, ką mokytojai pasakys mano mamai“. Tačiau šį vaikišką nerimą greitai pakeisdavo šiluma. Mokiniai iki šiol saugo atmintyje mažus, bet reikšmingus gestus – vienas pamena gautą riešutą, kitas – netikėtą vokiečių kalbos mokytojos dėmesį. Mokytoja rado laiko pasikalbėti su šeima tiesiog laiptinėje, nors pokalbiui laikas nebuvo suplanuotas. Tai rodo, kad vaikams svarbiausia ne informacija, o žmogiškasis ryšys.
Geras žodis – tarsi saulės spindulys
Dauguma mokinių sutinka: maloniausia pokalbių dalis yra nuoširdus pripažinimas. „Visada smagu girdėti, kaip tave giria. Tai išlieka per visus metus“, – dalijasi vienas mokinys. Gimnazistai vertina akimirkas, kai mokytojas pastebi jų pažangą ten, kur jiems patiems atrodė sunku. Tokie „faini mokytojų pasakymai“ tampa motyvacija, kuri šildo net ir sunkesnėmis mokslo metų dienomis. Jie moko mus, suaugusius, kad pastebėti šviesą vaike yra svarbiau nei ištaisyti klaidą paraštėje.
Kelionė per pakopas: nuo globos link atsakomybės
Mokiniai jautriai pastebi, kaip keičiasi pokalbių pobūdis jiems augant. Pradinių klasių pakopoje viskas sukosi aplink žmogų, jo elgesį ir buvimą klasėje. Tapus gimnazistais, pokalbių „svoris“ pasikeitė – atsirado daugiau kalbų apie pažymius, ateities planus ir pasiekimus.
Tačiau vyresnieji mokiniai siunčia mums svarbią žinutę: jie nori, kad pokalbis išliktų tikru dialogu. Jiems trūksta jausmo, kad jų balsas yra lygiavertis. „Norisi, kad mokytojai atsižvelgtų į vertingus ir pagrįstus mokinių pastebėjimus“, – rašo vienas iš jų. Tai priminimas mums visiems, kad gimnazistas jau yra jaunas žmogus, ieškantis savo tiesos ir norintis prisiimti atsakomybę už savo kelią.
Ko mokiniai tikisi iš mūsų šiandien?
Mūsų vaikų lūkesčiai yra paprasti, bet gilūs:
Mažiau vertinimo, daugiau supratimo. Jie viliasi, kad nebus per daug „kabinėjamasi“ prie svyruojančių pažymių, o verčiau bandoma suprasti priežastis.
Palaikymo erdvė. Mokiniai tikisi išgirsti ne tik tai, ką reikia tobulinti, bet ir tai, kur jie jau dabar yra puikūs.
Girdėjimas. Didžiausias noras – būti išgirstam ne tik ausimis, bet ir širdimi.
Skaitant mokinių mintis, suprantame viena – vertinamasis pokalbis yra bendrystės auginimas. Tai laikas, kai mes kartu kuriame saugią aplinką vaikui skleistis. Tad artimiausiame susitikime tegul dominuoja ne statistika, o gyvas pokalbis apie tai, kaip kiekvienas iš mūsų galime padėti šiam jaunam žmogui augti tiesiam ir laimingam.
Mūsų mokyklos gyvenime vyksta ypatingas laikas, kai mokytojas, mokinys ir tėvai susėda ratu ramiam, giliam pokalbiui. Vertinamasis pokalbis – tai ne egzaminas ir ne rezultatų ataskaita. Tai stabtelėjimas kelyje, skirtas pamatyti vaiką ne tik per pažymių ar atliktų užduočių prizmę, bet kaip visumą: jo jausmus, valią, pastangas ir besiformuojantį santykį su pasauliu.
Mokiniui šis susitikimas yra itin vertingas. Tai akimirka, kai jis pajunta, kad jo ugdymas nėra tik jo vieno reikalas – jis šalia pamato palaikančią bendruomenę. Tai laikas, kai stiprinamas pasitikėjimas savimi, mokomasi įsivardinti savo stiprybes ir ramiai priimti iššūkius, žinant, kad šalia yra suaugusieji, pasirengę ištiesti ranką. Ką apie pusmečio pokalbius mano patys mokiniai., paklausėme gimnazijinių klasių mokinių.
Pirmieji prisiminimai: nuo baimės šešėlio iki šviesos
Žvelgiant į mūsų gimnazistų prisiminimus, pirmieji pokalbiai pradinėse klasėse dažnai buvo lydimi nedidelio virpulio: „labai jaudinausi, ką mokytojai pasakys mano mamai“. Tačiau šį vaikišką nerimą greitai pakeisdavo šiluma. Mokiniai iki šiol saugo atmintyje mažus, bet reikšmingus gestus – vienas pamena gautą riešutą, kitas – netikėtą vokiečių kalbos mokytojos dėmesį. Mokytoja rado laiko pasikalbėti su šeima tiesiog laiptinėje, nors pokalbiui laikas nebuvo suplanuotas. Tai rodo, kad vaikams svarbiausia ne informacija, o žmogiškasis ryšys.
Geras žodis – tarsi saulės spindulys
Dauguma mokinių sutinka: maloniausia pokalbių dalis yra nuoširdus pripažinimas. „Visada smagu girdėti, kaip tave giria. Tai išlieka per visus metus“, – dalijasi vienas mokinys. Gimnazistai vertina akimirkas, kai mokytojas pastebi jų pažangą ten, kur jiems patiems atrodė sunku. Tokie „faini mokytojų pasakymai“ tampa motyvacija, kuri šildo net ir sunkesnėmis mokslo metų dienomis. Jie moko mus, suaugusius, kad pastebėti šviesą vaike yra svarbiau nei ištaisyti klaidą paraštėje.
Kelionė per pakopas: nuo globos link atsakomybės
Mokiniai jautriai pastebi, kaip keičiasi pokalbių pobūdis jiems augant. Pradinių klasių pakopoje viskas sukosi aplink žmogų, jo elgesį ir buvimą klasėje. Tapus gimnazistais, pokalbių „svoris“ pasikeitė – atsirado daugiau kalbų apie pažymius, ateities planus ir pasiekimus.
Tačiau vyresnieji mokiniai siunčia mums svarbią žinutę: jie nori, kad pokalbis išliktų tikru dialogu. Jiems trūksta jausmo, kad jų balsas yra lygiavertis. „Norisi, kad mokytojai atsižvelgtų į vertingus ir pagrįstus mokinių pastebėjimus“, – rašo vienas iš jų. Tai priminimas mums visiems, kad gimnazistas jau yra jaunas žmogus, ieškantis savo tiesos ir norintis prisiimti atsakomybę už savo kelią.
Ko mokiniai tikisi iš mūsų šiandien?
Mūsų vaikų lūkesčiai yra paprasti, bet gilūs:
Mažiau vertinimo, daugiau supratimo. Jie viliasi, kad nebus per daug „kabinėjamasi“ prie svyruojančių pažymių, o verčiau bandoma suprasti priežastis.
Palaikymo erdvė. Mokiniai tikisi išgirsti ne tik tai, ką reikia tobulinti, bet ir tai, kur jie jau dabar yra puikūs.
Girdėjimas. Didžiausias noras – būti išgirstam ne tik ausimis, bet ir širdimi.
Skaitant mokinių mintis, suprantame viena – vertinamasis pokalbis yra bendrystės auginimas. Tai laikas, kai mes kartu kuriame saugią aplinką vaikui skleistis. Tad artimiausiame susitikime tegul dominuoja ne statistika, o gyvas pokalbis apie tai, kaip kiekvienas iš mūsų galime padėti šiam jaunam žmogui augti tiesiam ir laimingam.
