Lapkričio 12-14 d. dvyliktokai keliavo į Punską susitikti su ten gyvenančia lietuvių bendruomene. Kelionės tikslas – sužinoti, kaip ir kuo gyvena lietuviai Lenkijoje, kaip mokosi, kokius tautinius amatus ir menus puoselėja, kaip jiems pavyksta išlaikyti savo gimtąją kalbą ir saugoti tautiškumą.
Štai mokinių įspūdžiai po kelionės:
„Labiausiai sužavėjo Punsko žmonių meilė savo kaimui, kraštui. Punsko damos dovanojo pasakojimus apie savo gyvenimą, šiek tiek ir krašto istorijos. Jų kalba yra kitokia nei mūsų, kauniečių, kalba tarmiškai – jos sakė esančios dzūkės. Visame tame krašte lietuviai žmonės kalba dzūkų tarme. Punskas kažkada buvo miestas, tačiau, sumažėjus gyventojų skaičiui, negalint išmokėti mokesčių, tapo kaimu. Moterys atrodė labai mylinčios savo kaimelį, kuriame tėra kelios parduotuvėlės, pagrindinė mokykla ir licėjus, keletas vaikų darželių, tačiau čia yra ir dar kažkas, ką jos taip myli. Ant ežero kranto stovinti bažnyčia atrodo kaip didinga pilis. Jos viduje kolonos išdailintos tautiniais raštais. Lankėmės net trijuose Punsko muziejukuose. Labiausiai nustebino, kai pamačiau, kokį prisirišimą prie Punsko jaučia jaunas žmogus. Mūsų klasė praleido su Punsko licėjaus dvyliktokais dvi pamokas. Viena mergina pasakojo, kokį ryšį vieni su kitais čia jaučia visi kaimelio gyventojai – „mes tarsi didelė šeima“. Mergina žino, kad baigusi studijas didesniuose miestuose grįš čia, į savo namus. Iš tiesų pasijutau ne tokia lietuvė, kaip tie žmonės. Jie labai vertina savo tapatybę. Čia merginos žaidžia krepšinį, direktoriaus kabinete matėm daugybę nuotraukų su krepšininkių komandomis. Visas jaunimas dalyvauja tautinių ansamblių veiklose, turi juostų pynimo, audimo staklėmis pamokas“.
„Važiuodama į šią praktiką toli gražu nesitikėjau, jog iešties važiuojame į meile tėvynei alsuojantį kraštą.
Tikriausiai kaip ir daugelis, maniau, kad važiuojam į Lenkiją – pas lenkus. Tačiau vos atvykusi supratau, jog tai tikrų tikriausia Lietuva. Lietuva ne šalies sienomis, teritorija, bet Lietuva dvasia, tradicijomis, patriotiškumu. Įspūdinga, kaip šie žmonės, net negyvendami faktiškose Lietuvos Respublikos teritorijose, sugeba išlaikyti tokį lietuviškumą, kurio palaikyti nesugeba net kai kurie Lietuvoje gyvenantys.
Labai malonu girdėti gryna dzūkišką tarmę, kuria Punsko lietuviai kalba nuo pat mažens. Labai gražu, kad ne tik senoliai, bet ir jaunimas aktyviai palaiko lietuviškąsias tradicijas – šoka, dainuoja, užsiima amatais.
Grįždami aplankėme ir Seinų parapiją, su buvusia Seinų kunigų seminarija. Mane labai sužavėjo bažnyčia, išpuošta šventųjų skulptūromis. Ten matėme įspūdingą Šv. mergelės Marijos skulptūrėlę, Antano Baranausko memorialinę lentą bažnyčioje ir paminklą poetui, kuris šioje bažnyčioje dirbo kunigu keletą paskutiniųjų savo gyvenimo metų“.
„Per keletą dienų išgirdusi tiek daug man nežinomų dzūkiškų žodžių, negalėjau atsistebėti, kokia vaizdinga ir savita mūsų kalba. Vietovardžių pavadinimai, kurie, beje, rašomi ir lietuviškai, ir lenkiškai, dažnai kilę nuo gamtos reiškinių ar žmonių veiklos, pvz.: Smalėnai – kaimelis, netoli miškų, kur smalą gamindavo; Paleipirciai- šalia kaimo buvo pirtis, kur mindavo linus, Vaitakiemis – vaito (dvaro paskirto baudžiauninkų prižiūrėtojo) kiemas; ežeriukai – Sala, Salaitė, Jiezdabalė, Beržabalė. Dar išgirdome, kad karvės gaudavo tokį vardą, nuo kurio krašto būdavo parsivedamos- Valiūniškė, Gaidziniškė, Berneciškė, o jei „savo užaugintos“- būdavo pavadinamos Margė, Ilgaragė. Mergos kvackesnės buvo tos, kurių gėlių darželiai dailiau išravėti. O jei kas nors norėjo gerą daiktą išprašyti, tai reiškia nori išcigonyc“.
