Adventas yra ypatingas metas. Šiuo laikotarpiu dienos tampa trumpiausios, o naktys ilgiausios metuose, o žmonėse vyksta vidinis pasiruošimas, beieškant šviesos, kuri kažkur giliai dega kiekvieno širdyje. Mūsų mokykloje, kaip ir daugelyje pasaulio Valdorfo mokyklų, yra praktikuojama šventinė tradicija, vadinama Advento sodeliu arba Spirale.
Advento spiralė kaip tradicija gimė 1920-aisiais, kai gydanti slaugytoja ją “atvedė” į namus, skirtus neįgalių vaikų priežiūrai.
Slaugytoją įkvėpė senas Bavarijos paprotys, kai ūkininkai į savo namus atsinešdavo samanų ir šakelių, o ant stalo puošdavo sodą, kurio šakelėse įstatydavo obuoliuose uždegtas žvakes. Tai buvo senosios Rojaus parabolės simbolis. Galiausiai šis ritualas įsitvirtino ir Valdorfo mokyklose visame pasaulyje.
Visžalės šakos – amžino gyvenimo simbolis – yra sudedamos spiralės forma, centre uždegama didesnė žvakė. Kambarys, kuriame ruošiama spiralė, yra pritamsinamas, stengiamasi išlaikyti kuo ramesnę nuotaiką. Mokiniai su klasės mokytoju sodeliui pasiruošia apsirengdami baltai bei iš bičių vaško išliedami žvakes, kurios daugelyje kultūrų yra suprantamos kaip amžinos šviesos bei meilės simbolis. Įėjus į paruoštą kambarį, mokytojas mokiniams nuplauna rankas, visi įsitaiso ir susikaupę ruošiasi giedoti senąsias Advento giesmes bei laukia savo eilės eiti spirale. Pirmas pradeda mokytojas, kuris tako viduryje uždega savąją žvakę ir ją išeidamas palieka spiralės kelyje, tarp žalių šakų. Po jo, kiekvienas atskirai, spirale eina ir kiti mokiniai.
Tai ypatinga akimirka – akimirka stebėti, kaip vaikas ar paauglys žengia spiralės keliu ir randa visuotinę šviesą, kurią vėliau pasiima duoti pasauliui. Ne tik smagu pamatyti vaiką tokios sakralios atmosferos apsuptyje, bet ir stebėti jį kaip bendruomenės narį, kaip individualią asmenybę. Kaip kiekvienas vaikas prieina prie žvakės spiralės centre? Ar jo žingsniai greiti, skubantys, o gal ramūs ir lėti? Ar jis sustoja pakeliui, kad pasigėrėtų sodelio detalėmis, užuostų šviežią šakų kvapą, prieš palikdamas savo degančią žvakę? O galbūt jis nušuoliuoja šakelių taku neatsigręždamas ir palikęs savąją žvakę skuba į savo vietą tęsti giesmės? Būtent šiuo sakraliu momentu ir vyksta bendruomenės bei individo šventimas, kai visi išgyvename tas pačias sezonines sąlygas ir nuotaikas, tačiau į jas žiūrime savaip, o savo patirtimi ir jausmais dalinamės su pačiais artimiausiais žmonėmis.
Žodis Adventas reiškia atėjimas arba atvykimas. Krikščioniškoje tradicijoje jis naudojamas keturiems sekmadieniams prieš Kalėdas, kai žmonės ruošiasi Kristaus gimimui. Tačiau šį sezoninį laikotarpį visame pasaulyje laiko ypatingu ir dauguma kitų kultūrų bei religijų: rudeniui užleidus vietą žiemai, mes ruošiamės saulės sugrįžimui, dienų ilgėjimui ir įžvalgoms, kurias galime įgyti apmąstydami praėjusius metus ir jau atskubančius naujus.
Advento spiralės patirtis atspindi žmogaus patirtį šiuo metų laiku- įžengdamas į tamsos, trumpesnių dienų ir ilgesnių naktų laiką ir eidamas į priekį su viltimi pasitikti saulės šviesą po žiemos saulėgrįžos. Tai yra tylaus pasitikėjimo, šviesos nešimo tamsoje, dalijimosi ta šviesa šventė su kitais.