Kartą, prieš daugelį metų, bet galėjo būti ir šiandien, buvo miestas. Jo gyventojai buvo labai nusiminę, nes už miesto gyveno Slibinas. Kasdien jis reikalavo iš miesto gyventojų vienos nekaltos mergelės, antraip jis būtų sunaikinęs visą miestą. Bet atėjo laikas, kai nebeliko mergelių mieste, vien tik karaliaus duktė. Karalius nenorėjo atiduoti savo vienintelės dukters, bet karalaitė tarė: „Aš turiu eiti pas Slibiną, kaip ir mano sesės. Jeigu jos mirė tam, kad išgelbėtų miestą, aš irgi galiu tai padaryti.‟
Dievas danguje ilgą laiką stebėjo, ką darė Slibinas. Dabar, kai jis reikalavo net karalaitės, Viešpats pasikvietė savo ištikimą angelą šv. Mykolą ir pasakė: „Tu turi surasti Žemėje riterį (karžygį), kuris nugalėtų Slibiną, kol dar ne vėlu.‟ Tuomet šv. Mykolas ėmė skristi aplink Žemę, ieškodamas drąsiojo karžygio.
Labai toli miškuose baltoje pilyje gyveno riteris, vardu Jurgis. Jis kaip tik balnojo savąjį žirgą, kai išgirdo balsą iš aukštybių. Balsas taip tarė: „Tu turi joti į miestą, užpultą Slibino, ir nugalėti Slibiną, kol jis nepagrobė karalaitės.‟ Riteris Jurgis tuoj pat pabalnojo žirgą ir pasiekė nelaimingąjį miestą tą akimirką, kai karalaitė jau buvo vedama iš miesto Slibinui.
─ Palaukit! ─ sušuko riteris Jurgis. ─ Tegu karalaitė pasilieka pilyje. Aš užmušiu Slibiną!
─ Nebūk kvailas, ─ sakė jam žmonės. ─ Jis spjaudys nuodus ir ugnį į tave.
Bet riteris Jurgis nepabūgo. Jis ramiai sėdėjo ant žirgo. Tyliai mintyse jis šaukėsi ištikimojo Dievo angelo šv. Mykolo.
─ Ką man daryti, kai Slibinas ims spjaudyti nuodus ir ugnį į mane? ─ paklausė jis.
─ Štai apsiaustas. Išskleisk jį prieš save ir pamatysi, kas bus. ─ Ir šv. Mykolas padavė jam apsiaustą.
Tuomet riteris Jurgis išjojo prieš Slibiną, kuris buvo įpykęs ir įsiutęs, kad princesė neatėjo. Jis puolė riterį ir spjaudė nuodus ir ugnį į jį. Bet riteris laikė išskleidęs savo teisingumo apsiaustą priešais save. Kai nuodai nuo apsiausto atšokdavo ir pataikydavo Slibinui tiesiai į akis, ilgam jį apakindavo.
Dabar Slibinas galutinai įtūžo. Jis antrą kartą puolė riterį. Šįkart Slibinas nuplėšė riterio apsiaustą. Tuomet Jurgis išsitraukė kardą ir ėmė kautis iš visų jam likusių jėgų. Tą akimirką, kai kardas atsimušė į Slibino šarvą, jis sutrupėjo į tūkstantį gabalėlių. Tai matė visi miesto gyventojai. Jie prišliaužė artyn miesto siena, kad galėtų geriau matyti kovą. Kai gyventojai pamatė, kad riterio kardas sutrupėjo, drąsiausias iš vyrų tarė:
– Eime, mes turime padėti riteriui Jurgiui!
Ir jie visi išjojo su kardais rankose. Tačiau kaskart, kai kardas kirsdavo Slibiną, jis suskildavo į tūkstančius gabalų. „Ką mums daryti?‟ ─ klausė žmonės. „Turime šauktis šv. Mykolo‟, ─ atsakė Jurgis. Ir jie ėmė melstis: „Ištikimasis angele, o Mykolai…‟
Šv. Mykolas išgirdo jų maldą. Jis nusileido pas Dievą ir viską jam apsakė. Dievas paėmė gabalėlį žvaigždės ir padavė šv. Mykolui. Šv. Mykolas tuo gabalėliu palietė sidabrinę juostą, kuri juosė riterio Jurgio galvą. Tuomet labai ryški, stipri šviesa sušvytėjo iš žvaigždės juostos. Po to Dievas vėl pasikvietė savo ištikimąjį angelą šv. Mykolą ir tarė: „Tavo kardas niekada nebus sulipdytas, nes nuo šiol ir visados tu kovosi su blogiu ir tamsa ─ meile ir Saulės šviesos jėga. Dabar aš tau duosiu spindintį saulės skydą. Tu jį nuneši riteriui Jurgiui ir visiems drąsiems riteriams Žemėje. Pasakyk jiems, tegu nešioja tuos skydus prie savo širdies.‟
Šv. Mykolas nuskriejo atgal į Žemę. Jis pridėjo Saulės skydą riteriui Jurgiui prie krūtinės. Šviesa buvo tokia stipri, kad visi drąsūs vyrai, stovėję šalia riterio Jurgio, gavo dalį šviesos ir Saulės meilės jėgos. Su šia jėga jie visi išėjo prieš Slibiną.
Slibinas negalėjo ištverti visos tos šviesos ir stiprios meilės jėgos. Taigi Slibinas sunaikino pats save ir išnyko su dūmais spindinčiame danguje. Tuomet iš miesto atėjo Karalius su savo dukterimi.
─ Tu išgelbėjai mus, riteri Jurgi, ─ tarė jis. ─ Tu gausi mano dukrą į žmonas ir pusę karalystės dovanų.
Kai jie įėjo į miestą, riteris Jurgis jojo priekyje drauge su karaliumi ir Karalaite. Iš paskos jojo visi drąsūs vyrai, kurie jam padėjo. Jie visi dainavo:
Mes, švento Mykolo drąsūs kariai,
Tamsą išvejam su šviesa.
Kur tavo kardas, Mykolo žmogau!
Skirtas jis tamsai išvaryt!
Kardas šis iš saulės šilumos,
Slibiną gali juo nugalėt.
Tie, kas pajėgia šviesą nešt,
Tai švento Mykolo riteriai!