Sveiki, mano vardas Giedrius Dauskurtas, šiuo metu esu Amerikoje kaip mainų programos studentas. Lankau Valdorfo mokyklą ir planuoju grįžti į Kauno Valdorfo bendruomenę grįžus iš Amerikos.
- Kaip atsidūrei šioje mainų programoje? Kaip sugalvojai dalyvauti?
2022 metų spalį sužinojau apie FLEX programą iš mokytojų pasidalinto skelbimo. FLEX atstovavo “Future Leaders Exchange”, šios programos pagrindinis tikslas – pasikviesti žmones iš viso pasaulio į Ameriką, kad šie atrinkti atstovai siektų: gerinti tarpusavio supratimą, dalinantis savo kultūra ir priimti kitų kultūras, kurti ir stiprinti ilgalaikius santykius su žmonėmis iš Amerikos ir kitų tautų.
FLEX programa paremta JAV Valstybės departamentu ir atrinktiems finalistams teikiama stipendija skristi ir gyventi Amerikoje nemokamai mokslo metus savanorių šeimoje.
Sudomintas šia programa nusprendžiau aplikuoti, rašant įvairius rašinius. Nors FLEX programa nebuvo vien akademiškai orientuota, vis tiek reikėjo sugebėti demonstruoti vadovavimo, komunikavimo ir lankstumo įgūdžius, kurie garantuotų mano gebėjimą adaptuotis šalyje, tūkstančius kilometrų nuo namų, kalbančia kitokia kalba. Šis procesas truko nuo pat 2022 m. spalio iki 2023 m. kovo, iki kol sužinojau, kad tapau finalistu.
Pagaliau tapus finalistais ir gavus informaciją skrydžiui, atrinkti lietuviai buvo pasiruošę išskristi 2023 m. rugpjūtį. Bet iškilo keblumų, kadangi man ir dar vienai dalyvei nebuvo rasta savanorių šeima laiku priimti manęs, ir didžioji dalis lietuvių išskrido be manęs. Bet pagaliau, sutelkus pastangas, buvo rasta ir man šeima ir išskridau rugsėjo pradžioje.
https://www.discoverflex.org/
https://greenheartexchange.org/blog/flexyes-scholarships/j1-f1-flex-yes-understanding-the-high-school-exchange-programs/
- Kada pradžia ir kada pabaiga?
Kadangi FLEX programą atrenka maždaug 10-40 finalistų iš virš 20 skirtingų šalių, bendrai surenkant 800-1000 studentų kiekvienus metus, ir taip pat kartu bendradarbiauja su YES programa, kuri atrenka dalyvius iš virš 40 kitų tautų, visi dalyviai neišskrenda tuo pačiu laiku. Bet programos stengiasi orientuotis aplink mokslo metus, dėl to skrydžiai prasideda nuo rugpjūčio iki rugsėjo, ir grįžtame per gegužę – birželį. Bendra trukmė – apie 10 mėn. Grįžus dalyviai taip pat tampa programos alumni bendruomenės dalis, kurioje atsiranda įvairių naujų galimybių.
- Kokie buvo pirmieji įspūdžiai atvykus?
Pakilau iš Lietuvos 2023 m. rugsėjo 6- tą, pirmas skrydis į Frankfurtą, iš Frankfurto į Washington Dulles International Airport – Amerikoje. Tik pakilus nuo žemės suvokiau, kas vyksta ir buvau gan priblokštas, iki šio momento buvo sunku suvokti realybę tokio nuotykio į kitą pasaulio pusę. Nusileidus į Washington DC, vienas iš pirmų žodžių, kuriuos išgirdau – “Land of the concrete” (liet. “Cemento žemė”). Nors juokingai skambėjo šis posakis, jis ir tapo mano pirmu įspūdžiu, nes kur pažvelgiau, matėsi tik cementas, ant cemento su mažais lopinėliais žalumos toli nuo akių.
Washingtone pernakvojome naktį, išklausėme dar vieną instruktažą ir pernakvojome viešbutyje, kadangi manęs dar laukė vienas skrydis į Syracuse New York ryte, kur netoli nuo ten gyveno mane priimančioji šeima.
Nors visi jausmai dėl įspūdžių buvo stiprūs, buvau pavargęs nuo bemiegių skrydžių ir greit užmigau.
Ketvirtą ryto atsikėlėme ir skubėjome į oro uostą. Atsisveikinau su sutiktais kitais studentais ir išskridau. Emocijos keitėsi nuo laimės iki baimės ir buvo sunku patikėti, kad atsidūriau kitoje pasaulio pusėje.
- Kokios nuotaikos dabar? Kas labiausiai stebina, džiugina, prie ko nepripranti?
Atskridus į Syracuse New York, atvykau iki West Carthage, kur po kelių dienų susitikau su nauja šeima. Čia baigėsi mylios cemento, atsidūriau kaime su mažiau nei 2000 gyventojų.
Nuo tada iki dabar dar vis gyvenu šiame kaime, per paskutinius šešis mėnesius aplankiau aplinkines valstybes: Michigan, Indiana, Ohio, Massachusetts, Connecticut. Atradau, jog šiose lyg nesibaigiančiose žemėse slypi daug stulbinančių patirčių. Įsimintiniausios jų – New York City, Niagra Falls, Goshen IN.
Bet į šiuos nuotykius keliauti dažnai netenka, didžiąją dalį laiko praleidžiu mokykloje ir priimančiųjų namuose. Taip pat nors kartu jau gyvenant virš 6 mėnesių, sunku priprasti gyvent su kambarioku – dar vienu mainų programos studentu, priimtu kartu su manimi iš Slovakijos. Bet turėjimas draugo, esančio tokioje pat situacijoje, kartais ir nuramina.
Šis gyvenimas su nauja “šeima” nėra visada lengvas ir kartais iškyla sunkumų.
Iki šiol stebina amerikiečių sportai ir patriotizmas “Amerikos vėliavai”, nors ir politinės nuomuonės, padalinusios Ameriką per pusę, stipriai vyrauja, ypač prieš rinkimus. Taip pat stulbina vaikams teikiamos neįtikėtinos galimybės mokytis įvairias sritis net paprastoje mokykloje, nors ir šios galimybės atrodo stipriai neišnaudotos.
Manau, vienintelis aspektas kasdieninio gyvenimo, prie kurio visiškai negaliu priprasti, tai maistas. Didžioji dalis kasdieninio maisto daug labiau apdoroti, užtat maisto iš Lietuvos dėl nieko nebeiškeisčiau.
Iki šiol esu laimingas patekęs į programą, būna sunkių momentų ir kartais norisi grįžti, bet patirtys gyvenant svetimoje šalyje, šeimoje, bendruomenėje užgrūdino mane ir tikrai nesigailiu. Nors ne visada džiaugiuos tapęs šeimos dalimi, tačiau esu labai dėkingas savo priimančiųjų šeimai už palaikymą.
- Kur mokaisi? Kokie skirtumai nuo mūsų mokyklos, kokie įdomumai? Kokios dydžio klasė?
Netoli mano “antrųjų namų” randasi “Carthage Highschool” – mokykla, kurioje mokausi nuo pat atvykimo.
Vos atvykus susidūriau su skirtumais mokykloje ir jos sistemoje:
- Mokykloje nėra klasių, o vaikai skirstomi į grupes: Freshmen (9kl), Sophomores (10kl), Juniors (11kl), Seniors (12kl). Kiekvienas vaikas gali pasirinkti klasę metams ar semestrui iš įvairių pasirinkimų. Mano pasirinktos klasės semestrui: techninis piešimas ir namų dizainas; metams: fotografija pažengusiems, įvadas į inžinerinį dizainą, Pre-Calc/matematika, literatūra pažengusiems, teatras, Amerikos istorija ir vyriausybė, kūno kultūra.
- Mokyklos diena sudaryta iš 5 “blokų” ir vienos “patariamosios”. Kiekvienas blokas – pamoka trunkanti 80 minučių. Po dviejų pamokų yra pusvalandis laiko pasiruošt kitoms pamokoms arba gauti informaciją iš mokyklos – “patariamoji”. Penktas “blokas” taip pat atlieka panašią funkciją, trunkantis dar pusvalandį, skirtas bendrauti mokytojais ir pasivyti pamokose.
Pertraukos trunka 4 minutes tarp kiekvienos pamokos.
- Nors mokyklos lokacija gan toli nuo miestų, mokosi tik 9-12 klasėse mokosi, viso virš 800 studentų. Šioje mokykloje mokosi ne tik vaikai iš aplinkinių rajonų, bet ir vaikai iš kariuomenės šeimų iš netoliese esančio “Fort Drum”.
- Didžioji dalis vaikų atvyksta į mokyklą garsiaisiais geltonais mokykliniais autobusais, kiti atvažiuoja su savo automobiliais, kadangi New Yorko valstijoje galima vairuoti nuo 16 metų.
- Mokykloje vyrauja daug stipresnė kontrolė. Be specifinių raštelių norimu laiku neišeisi/neįeisi net į klasę, didžioji dalis durų automatiškai užsirakina, visi koridoriai prižiūrimi mokytojų ar apsaugos visu metu per pertraukas. Mokiniui nepasirodžius pamokose iš karto skambinama tėvams. Taip pat kartą per metus vyksta evakuacinės, užrakinimų, gaisro atvejų pratybos, ptaip pat įneštų neautorizuotų ginklų atsiradimo (“Lockdown”) situacijų pratybos.
- Nors fiziškai kontrolė stipri, mokytojai praktiškai neturi galimybių kontroliuoti mokinių, jų elgesio, telefonų ir dauguma mokinių neturi jokios pagarbos mokytojams.
- Kiekviena mokykla Valstijose turi sporto šakų užsiėmimus rudeniui, žiemai ir pavasariui, į juos galima nemokamai prisijungti ir dalyvauti varžybose su aplinkinėmis mokyklomis. Per šias veiklas įmanoma patekti ir į nacionalines varžybas. Kiekvienos mokyklos sporto būreliai turi savo talismaną Mūsų mokyklos talismanas yra kometos.
- Kaip kasdienis gyvenimas – kuo rutina, jei yra, kitokia nei namie?
Kiekvieną darbo dieną atsikeliu apie 5:50 ryto, papusryčiauju ir 7:00 esu pavežamas iki mokyklos priimančiųjų arba važiuoju autobusu.
Išklausius rytinius pranešimus mokykloje apie 7:35 prasideda pamokos ir baigias 14:30. Kadangi pertraukos labai trumpos, visą šį laiką praleidžiu pamokose.
Nuo 15:00 iki 17:00 prasideda pomokyklinės veiklos. Rudenį dalyvavau “Cross country” bėgime, žiemą pasirinkau nedalyvauti žiemos sportuose ir vietoj jų prisijungiau į mokyklos miuziklą, kuriam ruošiamės paskutinius žiemos mėnesius. Pavasarį lankysiu lengvosios atletikos užsiėmimus.
Iš šių veiklų vykstu namo, kur valgome kartu vakarienę ir atliekame įvairius darbus namuose ar atsipalaiduojame.
Šeštadieniai būna įvairus, kartais be naujų pažinčių, o kartais su nuotykiais išvažiavus.
Sekmadieniais keliamės ryte, važiuojame į bažnyčią nuo 11:30 iki 13:00, priimantys lankosi menonitų bažnyčioje, iki kurios važiuojame pusvalandį.
Taip pat dažnai savaitgalio ar atostogų metu savanoriauju, šiuo metu jau esu surinkęs virš šimto savanoriavimo valandų.
Palyginus su gyvenimu Lietuvoje esu gan prispaustas darbų ir neturiu daug laisvo laiko, gaila, kad nebūna daugiau galimybių pamatyti Amerikos.
- Ko išmoksti (bendrai gyvenime)?
Per šią programą turėjau galimybę susipažinti su daugybe nuostabių mokytojų, pastiprinau anglų, inžinerijos, fotografijos ir teatro gebėjimus.
Derinantis prie gyvenimo kitoje pasaulio pusėje, įgijau gilesnį gyvenimo ir pasaulio suvokimą, išmokau elgtis bendruomenėje, matyti jos reikšmę, suvokiau etikos ir kultūros svarbą, konfliktų vengimą, prisitaikymą, vadovavimą.
Ne kartą turėjau pakeisti savo mąstyseną, jaučiausi vos ne pagaliau išmestas į pasaulį, bet tai tik dar labiau padėjo suvokti mano pačio asmeninius tikslus ir ambicijas, kaip jų siekti, kadangi tapau atsakingas pats už savę.
- Ko labiausiai ilgiesi?
Pirmiausia, aišku, pasiilgau šeimos ir jų šilumos, bet kuo daugiau laiko praleidžiu naujoje bendruomenėje tuo labiau suprantu kaip iš tikrųjų myliu ir gimtąją bendruomenę, pradėjau pasiilgti draugų, mokyklos, pačių Kauno gatvių ir Lietuvos oro.
- Kitos mintys, kuriomis norėtum pasidalinti
Manau, ši galimybė “mainytis” kultūromis yra labai reikšminga dalyvaujančioms bendruomenėms ir asmeninei pažangai.
Bet taip pat manau, yra daug netobulumų. Ši ir panašios programos reklamuoja, kad studentai gaus tobulas patirtis, bet tokia laimė netenka visiem. Dėl didelio trūkumo savanorių šeimų kai kurie mokiniai tampa įkišami į šeimas, kurios nebūtinai norėjo apsikrauti dar viena našta. Panašiai nutiko ir man, užtat iki šiol būna sunkių patirčių ir jei būčiau iškeliavęs jaunesnis nemanau, kad būčiau išlikęs Amerikoje iki programos galo. Tačiau dabar mums sėkmingai pavyko priimti vienas kitą ir dabar esu laimingas priimančiųjų šeimoje. Bet panašių ir nelaimingesnių patirčių girdėjau iš visos mainų studentų bendruomenių ir šiais sunkumais nesidalinama ir nebūtinai prisiimama atsakomybė, užtat svarbu turėti savo standartus ir nepasiduoti gyvenimui, bet klausti, kalbėti, keisti, “kovoti”.
Aš sugebėjau prisitaikyti tik prisiėmęs atsakomybę už save pats ir dėl to vis tiek parsivežu “Once in a lifetime” [kartą į gyvenimą] patirtį, sugebėjus prisitaikyti ir būti priimtam į šeimą pradėjau patirti tikrą “exchange” patirtį ir esu labai dėkingas už viską priimančiųjų šeimai.
